Sušok,
eilėrašti,
dar vieną šokį,
matai – ruduo ir vėl žadėjo
mylėt kaip tu tik vienas šitaip moki,
kai kalbina lapus rugsėjis.

Naktis
dar vasarą
švelniai sapnuoja,
vėsa vaiskiom spalvom sužaidžia,
o tavo,
dainiau,
vėjų mylimoji
viena begano aukso lapų raides.

Nors lapai
rudenio dažais nugeltę,
kur pažiūrėsi –
dega
        dega
                dega,
o smilgos
nuo to vaizdo ima žilti,
liepsnoms ir auksui benuklojant taką.