Nebėra piemens,
Kuris ganytų juodas avis
Po baltąsias lankas.
Jos tik guli sau padrikos
Vėtytos...
Mėtytos...
Visai be prasmės.
Rymo,
Veltui vilną šukuoja.
Beviltiškai tikis,
Kad kas nors
Jas prisimins.
Ir savom akim
Dar nors kartą
Jas paganys.