du žmonės stalas atskiri puodeliai
nerimsta rankos glostančios šaukstelį
dar žvilgsnis erdvėje paskendęs
keliaujant nekalbadieniais pribrendai

koks neskanus tylos tas skonis
save tirpdai ir atiduodi
lašams švinu pavirtusiu minučių
kurios dviejų delnuos galėjo būti