rauda naktyje
naktis graži kaip mano liūdesys,
švelnus kaip žiedlapių baltos lelijos kuždesys
neištikimas tau būsiu, tylioji,
nes į langą jau skrebena apyaušris
vargana mano siela
tarsi senas sodas lapkričio šarmoje
plikais medžių šešėliais braižo
išbalintą žemę ir šviesėjančią dangaus ūkaną
silpstanti atmintis, kaupiasi užmaršties
pusnynai, užklodami net brangiausiųjų kapus
o sopulingoji, kiek tavyje žavesio,
atklydusio kaip niekas iš niekur
bergždžia mūsų melancholija,
iš niekur nieko nesugrąžinanti melaginga diena
viltis pasilikusi labai toli,
o čia, ant slenksčio gili širdgėla
dėkui tau, išmintingoji,
jog leidai žvilgtelėti iš šalies į savo gyvenimą
o skurdybė neišpasakyta,
bet jis vienas vienintelis ir nekartojamas