Vilkė
Išdavystės kartėlį ilgainiui tikiuosi užgydyt —
Po panose nekaišomas vargas tarp raukšlių naujų išsislapsto.
Atminimai? Juose tu bebūsi egzotiškas grybas,
Kurs dėl savo menkumo sunyko, sutirpo lig taško.
Tu tebūsi žuvis, į gelmes nusinešusi masalą,
Tas gaidys, kurio giesmę praėjusiais metais suvirškino lapė,
Ne siužetas minty, nes į dulkes sudžiūvo jau rašalas,
Paryčiais šaltu vandenio kaušu nusipraustas sapnas.
Tai dabar, tai kol kas juodas juodas šešėlis ištįsęs
Ir po juo prispausta dar jaučiuosi kaip sėkla po akmeniu,
Bet artėja diena, kada vilkę pasikviečia miškas,
Kai sudie nebetinka, nusako kada viską Amen.