Įsmilkai, įvarvėjai, praplėšęs kiekvieną membraną
Ir it nuodas plinti į nektaro pripildytus podėlius,
Man užleisti sunku tai, kas šventa. Įsiplieskia karas,
Jau bemiegėm naktim pabėgimui suvytos paklodės
Ne aistros siautime — neapykantos, rūpesčio spąstuose,
Vienišystės kančioj, savo kūne it jausmo lavonmaišy.
Nerišliais kiek garsais žodžių dūžtančių šukės nusklęsdavo,
Kiek dienų ir naktų nepagimdė šviesių džiaugsmo prošvaisčių?
Tad rudens lietumi tavo priesaikas stengiuos nuplauti
Ir uždengt užmarštim — balta balta lyg būtų šarvojimo drobė.
Jau dabar nesvarbu, kas iš mudviejų šventas, kas — kaltas.
Po karų bet kokių vietoj laimės randi gilią duobę.