Balto vilko beieškant (5)

Dorsi sudėliojo dar vieną ženklą iš pagaliukų, ruošėsi pusryčiauti. Tačiau, pasirodžius vilkui, pamiršo ryto planą ir nuskubėjo pasitikti. Stovėjo, vis dar nedrįso be leidimo jį paliesti, bijodama, kad kažkas gali blogo nutikti, bijodama, kad baltasis nusisuks. Vilkas bakstelėjo šlapia nosimi ir mergina, suleidusi pirštus į baltą kailį, atsiduso, neaišku, iš malonumo ar nuslūgus įtampai. Žvėris timptelėjo už skverno, duodamas signalą sekti. Paskubomis surinkusi mantą Dorsi pasileido iš paskos.
 
Vilkas palaikė tokį tempą, kad Dorsi bėgdama nepamesdavo baltojo iš akių, tačiau skubėti reikėjo. Ji net nesidairė į šalis, tiesiog lėkė iš paskos, kad ir kur nuvestų. Taip norėjusi bėgti pagaliau jautė, kaip pėdos smarkiai trenkiasi į žemę, vėl pakyla atsispirdamos maloniam šuoliui. Teko kelis kartus sustoti atgauti kvapą, kol jiedu pasiekė nuostabų ežerą. Dorsi sustojo uždususi ir įsistebėjo į vandenį. Paviršius buvo lygus ir švietė atsispindėdamas saulę. Krantas puošėsi švariu smėliu, o aplink – minkšta žolė. Visur kvepėjo gaiva ir tyliai ošė medžiai.
 
Mergina atsisuko į vilką su džiaugsmo ir dėkingumo išraiška, o jis jau lėkė link vandens. Nieko nelaukdama Dorsi nusimetė drabužius ir šoko iš paskos. Šiltas vanduo apglėbė kūną ir leido užmiršti visas laukimo naktis, visas nežinios abejones ir nejaukią tylą. Jie plaukiojo, taškėsi ir džiovinosi saulėje. Vėl šoko į vandenį ir vaišinosi miško uogomis. Snaudė pavėsyje, po pušimi, ir voliojosi minkštose samanose. Buvo fantastiška!
 
Vakarėjant atskrido paukščiai. Įvyko įprastas gilės ir dovanos apsikeitimas. Šį kartą baltasis mažiau stebėjosi, jog paukščiai įtraukė į tai ir Dorsi, išties, net pats apžiūrėjo jai dovanotą gilę. Baltasis ir paukščiai įsitraukė į žaidimą. Iš pradžių mergina nesuprato, kas čia vyksta: paukščiai kildavo, paskrisdavo ir leidosi, Vilkas lakstė ratais ir šokinėdavo. Pasimetus stebėjo tokį žaidimą, kol suprato, kad paukščiai nusileidžia vis ant tų pačių akmenėlių žolėje, žvėris taip pat stengėsi juos pirmas paliesti. Tai buvo lenktynės! Baltasis  priėjęs paragino ir ją prisidėti. Dorsi su mielu noru įsitraukė į žaidimą, nors ir nespėdavo paliesti akmenėlių pirma, buvo nepaprastai linksma.
 
Vakare pasistatė palapinę ir jiedu su vilku nuvargę užmigo. Paukščiai snaudė kažkur netoliese. Kita diena buvo tokia pat smagi su žaidimais ir maudynėmis, o trečią – pradėjo lyti. Baltasis padėjo susirinkti palapinę ir paragino lipti ant nugaros, kad galėtų parnešti. Parnešti vėl ten pat, iš kur jiedu iškeliavo. Dorsi nuliūdo, nenorėjo grįžti. Troško likti čia, juk lietų galima pralaukti palapinėje. Ruošėsi šaukti, jog pasiliktų, tačiau neišdrįso. Bijojo, kad tuomet išlįs besislapstantys šešėliai ir vėl pradės ją vyti lauk. Parnešęs vilkas, kaip visad, nusuko savais keliais ir ji liko viena lietuje.
 
Iš dangaus dideliais lašais krito vanduo ir trenkdavosi į palapinės stogą bei šonus. Dorsi sėdėjo viduje parietusi kojas ir pirštų galais lietė vietą, kur dar vakar miegojo vilkas. O šiandien lijo. Mergina nemaloniai suprato, kad neturi kontrolės. Kad negali šiandien ar bet kurią kitą dieną pasikviesti vilko. Jos valioje buvo tik ėjimas tiesiai ir ženklų palikimas, o jis pasirodydavo kada panorėjęs. Ta mintis ją neramino. Merginos šešėliai augo, pradėjo garsiau kuždėti. Pasakoti per naujo ir per naujo įvykį oloje, priminti subraižytas rankas ir padus. Lankstesnis šešėlis šnabždėjo, kad jai derėtų įsilipti į uolą ir patikrinti, ar tada vilkas ją pasieks. Bet kita šešėlio pusė tuo pat metu sušnypštė, kad Dorsi pati greičiau nusiris, vos pamačiusi jį papėdėje, nei lauks. Mergina purtė galvą ir mosavo rankomis vydama visus šešėlius tolyn. Nenorėjo, kad jie šnekėtų. Miškas ją keistai veikė. Visuomet būdama gan rami, čia ji patyrė aukščiausias aukštumas plaukiodama ežere ir žemiausias duobes lyjant, vienumoje galvodama apie subadytą kailį oloje ir apie kelionę, kurios pabaigos nesimatė. 
Pisha