Žiūrėk – ruduo ateina, atšalvena,
tavęs nėra, tavęs nebus,
tik pasaką kaip žemė seną
kartoja vėjas, nešdamas lapus.

Matai – kiek buvo nerimo, svajonių,
kur supos vasaros žieduos,
ruduo, šalnom rytais atjojęs,
atims, ką saugojom sapnuos.

Tylės diena, šviesom ištvinus,
nors dar vilios, nors dar žadės,
nors dar kažką šviesaus atminus
vėl lauktų vakaro žvaigždės.

Ruduo ruduo – nereikia nieko,
tik saulę šokant atsimint,
tegu tiktai šviesa palieka,
viltis pavasarį atgimt.