liečiu tuščiais delnais tą dykumą liepsningą
kur šoka vėjo įvaikis žvalus
tik tavo pėdos vėl į tamsą dingo
tu nekartoji jų
o aš galiu
suvelti pirštais atspindžius
kol žvaigždės lyja
auksinėm džiaugsmo klumpančiom bangom
spalvotus drugelius juoda naktis atryja
jie vėl pakyla
taikosi dangun
pabelst mažais neoniniais sparneliais
į Dievo langus su nakties vėsa
jiems šalta
nejauku ir baisiai gelia
kai juodu nuometu sugniuždoma dvasia
 
nespindi žvaigždės
verkiančios sietynuos
tik nuo garsų apgirtusi naktis
toks trumpas ir trapus nakties motyvas
į sielą skaudžiai suveria rakštis
liečiu tuščiais delnais
aš tavo veidą
tiktai sapne jaučiu apkabini šiltai
nuglostau vyzdžiais
lyg kažkas neleistų
nors taip arti
žinau kad nebuvai