Už ką?

Šią naktį – vienas...
Meluoju – visada.
Tiktai kandis palubėje praskrido...
 
Atkaukši senis su medine lazda
Ir su barzda keleivio žydo.
Paliečia petį jis šalta ranka
Ir šnabžda užkeikimą man į ausį:
„Mylėk kažką, mylėk kažką
Ir vienišas tu nesijausi...“
 
Ir aš myliu.
Ne tik kažką –
Tave, save ir dar Tėvynę...
Nesuprantu tiktai už ką.
Pagavęs kandį delne sutryniau...
kaip lietus