Mano protas pasiekė aklavietę
ir aš lyg fejerverkas nušvitau ryškiai.
Žybčiodamas intelektu lėkiau
paskui lėktuvo uodegą į vadavietę:
žiūriu – jau ir Tryškiai.
 
Prie vartų manęs laukia mergina,
kuri išsidažiusi sodriai su sodra ginčijasi,
todėl galantiškai nusilenkiu –
jos vardas Vincė Regina.
Jai priklauso daržas ir didelis sodas.
Jos elegancija žavisi provincija.
 
Su ja elgiuosi racionaliai ir mandagiai –
ilgai nelaukęs kuriu šeimos židinį.
Ant plūktų grindų lyg elgeta atsigulu,
proto nuodėgulius pavartau 
pinigų medžio pagaliu,                    
tačiau nerimo neatsikratau:
ant širdies taip ilgu, taip ilgu...
Gal atgal į žvaigždes galiu?
 
Nieko nebus, brolyti,
teks laukti kol tekančią
šešiakampę žvaigždę virš Betliejaus
skaidrų žiemos rytą pavyks pamatyti,
o dabar į laukus linelių rauti varyk risčia,
neaušinęs burnos prieš trečiąją lytį.
Už darbą duos margarino ir aliejaus
iš modifikuotų saulėgrąžų.
Teisinga ir gražu.