Patylėkim – te lietūs mums kalba,
teišverkia rudenes godas,
debesų apsiniaukusią maldą
paukščių voros kur saulė nuneš.

Žvaigždės snigo rugpjūtį nuo skliauto,
joms mėnuo vis kuždėjo sapnus,
ir sidabrą, ir deimantą, auksą
mums žadėjo nubudęs dangus.

Bet kas buvo – nubėgo lyg vėjas
rudeniniais šalnotais laukais
ir su saule sugrįžti žadėjęs
krito žemėn sidabro lašais.