Tu paėmei skiautelę nuo dangaus
Ir šiltą lyg gegužis pietų vėją.
Tavęs, atrodė, niekas nepagaus
Sūpynėse, kurios tada stovėjo
 
Prie ežero, parkelio pakrašty,
Kur ievos, obuoliai laukiniai noko.
Čia biro saulės spinduliai karšti
Ir aidas atkartojo tavo juoką.
 
Bet dangumi atslinko debesis
Ir lietumi suvilgė rausvą skruostą –
Sustingo lūpos tąsyk liūdesy,
Nors ir bandžiau aš šlapius plaukus glostyt.
 
Tačiau palikus sūpynes dingai,
O obuoliai laukiniai krito, krito...
Tarytum vėrės ežero langai
Nuo vieno iki kito tuščio ryto.
 
Ir kaip seniai (nors, regis, neseniai...)
Girdėjo meldai tavo linksmą juoką...
.........................................................................
 
Žvaigždžių melsvi spindėjo trupiniai
Ant stiklo ežero – vėsaus ir juodo...