Vis mąstau – kurgi tavo klasta?
Tu ruduo, tu – jausmingas kūrėjas.
Na nejau į tavas intrigas
Negalvodama vėl įsivėliau...
 
Šykštų man saulės blyksnį metei,
O aš naiviai tikėjau – bus šilta.
Šito tau pasirodė mažai,
Tad po kojom barstei lapų šilką.
 
Mėginau tau užtrenkti duris
Ir nuo šalčio slėpiausi po paltu,
Bet pažėrei spalvų prieš akis,
Pravirkai lietumi lyg nekaltas.
 
Iškratei iš kišenių tuščių
Paskutinę raudoną avietę,
Sušnabždėjai balsu auksiniu:
– Gal tą klevą nuspalvinkim dviese...