Gal gerai, kad šiemet sodas tuščias —
Nėr užuominų kadais čia buvus Rojui.
Mums išėjus liks pelėda ūkčiot
Eglės lajoje, kuri plačiai šakojas.

Jau regiu, kaip mūsų brydės gyja, 
Kaip takai it randai užsitraukia.
Noriu baigti pareigų vergiją,
Kol pakinktai odon neįaugę,

Kol menu, mąstau, kol jėgos leidžia
Keist, kas purvina, nedora, neteisinga,
Kol many šis tuščias sodas skleidžias
Net kai plėnimis ataušusiomis sninga.

Nemanyk, jog tuščiomis išeisiu —
Meilės vaisiai į pasaulį rieda.
Aš šypsosiuosi, kai tik pro sodą eisiu, 
Vos užgirsiu ūkčiojant pelėdą.

Jausmui ženklas daug svarbiau, nei turtas.
Tai, kas šventa, noriu nesutepti.
Išeinu ir obelų nepurtau.
Gomury sprangu. Nuo paskutinio kąsnio.