...
Šiąnakt jau būsiu,
Nes tąsyk,
Kai buvom išėję,
Nekrito rasa
Ir žolė nepakilo
Į rytmetį dulkinu veidu.
Žvaigždė nenukrito,
Kad saulei pakilus
Neliktų dienos sumaišties.
Buvo šalta,
Nors spigino saulė
Į pravirą tavo langą.
Buvo tylu, o viskas
Spengė ir smelkės į vidų.
Buvo ne taip,
Kaip iš nuojautų klykė
Ką tik pakilę juodieji strazdai,
Ką į juodalksnio šerdį įkirto meleta.
Būsiu šiąnakt.
Kol ryte
Jau daugiau nebebūsiu.
Regis, tik vieną akimirksnį
Tyla pavirto į tuštumą ir
Neliko praminto vieškelio.
Vėl kaip prieš tūkstantį metų
Kerojo brūzgynai.
Tarp jų vis kartojau...
Šiąnakt jau būsiu.
Tik nebegrįš
Tai, kas buvo vakar.