Nes rugsėjis

Tu buvai man viskuo.
Nebeliko jau nieko –
Netgi tos tuštumos, kurią naktys suvilgo
Išgalvotais sapnais...
 
Bet šnarėjime smilgų
Užmirštu, kad laukimas nevirsta į miegą,
Užmirštu, kad akis reik užmerkti ne kartais.
Ir svajot nevalia, nes tikėjimas žeidžia –
Vėl sapnai iš baltų ir lengvų nosinaičių
Man ant veido nukrinta...
 
Atrodo, ištvertum
Nebuvimą miglų ir tuštumo moralą:
Perženk slenkstį – save –
Ir sugrįžki, kur tikra.
.....................................................................................
 
Ak, kokie mes maži –
Tik rytoj į mokyklą,
Nes rugsėjis, nes smilgos šią naktį nušalo...
kaip lietus