Jau nerašo žvaigždynai laiškų,
tiktai krinta kaip dulkės tie žodžiai,
lig tavęs, lig to vieno „tikiu"
eina nerimo eisena godžiai.

Gal per daug gėriau vyno eilių
ir apgirtusi žemei atrodžiau,
bet dar kilt ligi paukščių galiu,
ten, kur pilys nenykstančio grožio.

Ir tave aš neklystantį, ne,
mintimis ir darbais tokį gražų,
aš atsimenu, mylimas, čia,

kai diena pavargusi rąžos,
kai šviesos ir tamsumo riba
mums pažymi vėl galą ir pradžią.