Tvirkinantis žiogų siausmas
išburia cikadas gitaras
Viešpaties malone pamiršti
save ir artimo kančią
nejaugi tai šiaurės vasaros
šienas kvepia žaibui nakty
 
Atolų laiku
basi lietėmės kelio dulkių
liepų lapai nusirengė priešais gaisą
gražios nesislapstančios sielos
vidurnakčio šviesoje
 
O pasigailėtinos galybės
kur sunaikinsit mus!
toli nuo retų žvaigždžių jūs
kažkur tarp aušrų
už akiračio girios
kur nelaimės plazma grįžta
šaltis
grimztant vasaros saulėms
 
O mes grįžtam atradę lyg įnagį
nedarnų ardomų tolių gausmą
raktą begalviams nerimų varžtams
lyg dalgio daugiareikšmio žvangesio 
apžavėti spalvų nakty
karštai žiogams įtikinėjant
gitaroms įsidegant
atgavus amalui žadą