Prabyra tarsi smėlis mėnesiai ir metai,
Prabėga trumpos dienos pakelės stulpais.
Leki ir pats. Darbai kaip šunys priekin veja,
O laiko jiems užbaigt atseikėta mažai.
 
Atrodo, svetimas godumo šaltas jausmas.
Gal tik žiedų, tik grožio noris vis daugiau.
Vakarės šnabždesy atklydęs tolių gausmas
Priverčia širdį plakt, skubėt gyvent greičiau.
 
Nepasakys nei ąžuolas, nei eglė,
Kiek tau šlamės, kiek baltą sniegą bers,
Kalėdų šventą naktį, žaliuojančiam biržely
Ar lietuje užklupusio rudens.
 
Nelaisvėj laiko. Čia durys neužvertos.
Gal jų net ir nėra, nes niekad nematei.
Tik jas kažkas visiems pastato greitai
Ir laikas bejausmis laikas taria:
                                               — Eik!