Poezijos žaibai nutvilkdė žodžio odą.
Rasoja kapiliarai raudonai –
Kalnai ir upės taip dažnai išduoda...
Aš atėjau akimirkai vienai

Paliest šalnos pulsuojantį baltumą
Viena iš skausmo trūkusia styga –
O žodžiai į bedugnę širdį stumia
Ir sudega eilėrašty staiga.