Ir vėl per naktį lijo, nesustojo,
O dieną trankėsi baisus perkūnas.
Tūnojome mes pasislėpę, jo bijojom,
Virpėjo Tavo keliai, mano visas kūnas.

Dangus vis pyko, keikėsi, žaibavo,
Atrodė – visą žemę sudaužys.
Sušlapę medžiai besigindami lingavo,
Jie per silpni – audros nesustabdys.

Paskendo nuo vandens jau nušienautos lankos,
Apsėmę ką tik nukastus laukus.
Kodėl taip baisiai tas perkūnas trankos?
Jei nenustos, aplinkui viskas žus.

Įsiklausai, mintis Tave paguodžia,
Ar tik nebus šita audra aprimus?
Bet naujas žaibas jauną pušį skrodžia.
Ji virsta palei namą į arimus.

Gal nusikaltom kuo, kad šitaip dangus pyksta?
Išmaudyta žemelė aimanuoja.
Nuvirtusi pušis akyse vysta,
Šerdis jos mirdama tarytum suvaitoja.

Gal verta mums kažko atsiprašyti
Ar sukalbėti kokią šventą maldą?
O gal tiesiog gražiai dangaus prašyti,
Paaiškinti, kaip žemei šiandien skauda?..

...Atrodo liovėsi žaibų galybė,
Tiktai dangus dar nenustojo verkti.
Bet nieks nesugrąžins jau atimtą gyvybę,
Ir niekas nenorės už ją gėlės pamerkti.