I
 
Krenta saujom gelsvi trupiniai
Ant sutrūkusio veidrodžio stiklo...
Ir, atrodo, tu ką tik gimei,
Nes aplink viskas tikra.
Taip tikra,
 
Kad pasemtum rieškučiom vandens
Ir jame savo veidą surastum.
Nebejaustum, kaip greitai sutems –
Pasimirš laiko tėkmės ir brastos...
 
                    II
 
Palinkęs gluosnis tyliai šneka
Ir skundžiasi liūdna dalia.
Tėkmė nuplauna medžio šaką,
Nes vakare tartum kare
 
Krauju nudažo kranto smėlį
Ir vilnį mirštantis dangus...
Palinkęs gluosnis atsikėlė
Nusekus upei...
Lyg žmogus.
 
                   III
 
Srovė ir sūkuriai, verpetai...
Stebi – susisuka galva...
Diena šešėlį ilgą meta,
Nes saulė tartum nesava
 
Kažkur už miško bando lįsti,
Pakimba eglei tarp spyglių...
Taip norisi į upę kristi,
Panerti lig duobių gilių
 
Ir pažiūrėt, kaip žiūri žuvys –
Ar regi einančius krantu.
Bet rausvas vakaro liežuvis
Pradingsta už juodų dantų.