Tai paraudai, gražuole mano ieva...
Nutvilkė karšta saulė ir tave.
Ar beišskleisi baltą savo žiedą
Pavasario išbrėškusiam ryte?
 
Giliau šaknis į juodą žemę leiski,
Ieškok joje gyvybės ir jėgos,
Kuri sausroj ilgiausioj neapleistų
Ligi vėlyvo rudenio dienos.
 
Nelengva tau, kaip kad ir žmogui kartais,
Likimo kirtį išlaikyt,
Kai jis išbandymu sunkiausiu krenta —
Ar beišliksi dar šįsyk?
 
Išliksi, jeigu gimtoji žemė
Širdies gelmėj svajone atsišauks.
Jei dar suprasi, kaip tau vis žada
Tėvų kalba, kad kantriai lauks.
 
Tikiu, dar sužaliuosi ir žydėsi.
Juk kaip kitaip — čia Lietuva!
Krantuos Nevėžio tau šlamėti,
Nes tu — jo nuotaka balta.