Įprotis
Tik iš įpročio ieškau nutraukiamos gijos sapnų gelmėse,
Bet atbudusi ryšį tarp mūsų tarytum vaiduoklį žegnoju.
Nesiduoda dešimtmečiai mirksniu nutraukti, nuplėšti, atsegt,
Lyg nuodingos gyvatės atšliaužia, apsiveja kojas.
Ant kulkšnies lyg nėra išdavikės gėlimo žymės,
Tad iš kur tas minčių ir jausmų paralyžius?
Išsiduok, pasiduok, garsiai varomas išsivadėk,
Juk nesu tavo įtūžiui indas įskilęs ar rūbas išdryžęs.
Tai kodėl buvę ryšiai lyg troso plieninė gija
Užkabina, įskaudina, žeidžia, užuominom riša?
Visos kliūtys ir užtvaros būna per silpnos, deja —
Išvarau, net plyšius aklinai užkamšau, nors žinau — dar sugrįši,
Vėl tu belsies lyg rudenio vėjas audringoj nakty,
Lyg norėtum, kad liaučiaus iš baimės, iš siaubo tamsoj bekvėpavus.
Juk žinau, ko tu tūžti, ko sieki ir ko tu lendi.
Kaip beširstum, besiustum, bekeiktum, nebūsiu kaip buvusi — tavo.