Nepyk – turbūt per daug pavėlavau,
O gal šiais metais per anksti žydėjau?
Nes bėgdama griuvau, kai užkliuvau
Aš už tavęs, kaip buvusio kūrėjo.
 
Todėl šįsyk man numetė dangus
Tik pelenų ir žodžių menką saują,
Išbarstė taip plačiai, kad jau vargu
Ar besurinksiu viską vėl iš naujo.
 
Bandyt neverta... Jau geriau palaukt,
Kol daigas dygs dar kartą pasodintas...
Bet ar galiu? Juk reiks kažką išbraukt –
Netgi tave lyg paiką tuščią mintį.
 
Nepyk, prašau – galbūt labai trumpam –
Kolei balandžio įšalas atlėgsta...
Suprask, dėl ko elgiuos šitaip, kam,
Matai – aplinkui gelsta, vysta, vėsta...
.........................................................................
 
Todėl aš eisiu... Nebijok rudens,
Žiemoj pabūki – dienos tegul bėga...
O jeigu žiedas tau pasivaidens –
Tai bus ant stiklo gėlės balto sniego.