– Atsiprašau, ar galima prisėsti?
– Na, jei taip norit. Betgi šičia šlapia.
 
– Man nesvarbu, nes norisi atvėsti.
Be to, čia rudeniu taip kvepia....
Sakykit, ko jūs toks paniuręs?
Gal kas nutiko, gal jums šiandien bloga?
– Et, rūpesčiai. Va stogas vėl prakiuro...
Jaučiuosi pasigavęs slogą....
 
– Tai – menkniekiai. Žiūrėkit, šviečia saulė!
Ir kaip tie klevo lapai švyti!
Toks giedantis rudens pasaulis....
Man taip džiugu net jus matyti!
 
– Ir ko  čia spygaujat, nesuprantu?
Štai debesis. Tuoj vėl ims lyti.
Pradingo viskas, kas brangu.
Pro kiaurą stogą žvaigždės man nešvyti...
 
–Gana niurzgėt! Pažvelkit, kyla dūmas
Ir rangosi danguj į raidę...
 
–Tuščia viltis, ir kvailas prieraišumas
Ir kam reikėjo man čionai ateiti?
 
– Prie ko taip esate prisirišęs?
Prie to suolelio? Gelsvo klevo?
Sakykit – buvote pamišęs
Kai pirmą kartą pabučiavot?
 
– Na patylėkit, jeigu teikėtės prisėsti.
Man tuščios kalbos tik piktumą kelia
Galiu ką nors bjauraus iškrėsti
Ir sugadinti jums dienelę.
Ir kas jums darbo, kad aš šičia sėdžiu
Kiekvieną popietę  vis kažko laukiu
Atstokit su tuo savo skėčiu!
Nors debesys pikčiau vis niaukias.
Nors jau lašnoti ima, priedangos nenoriu
Visai nerūpi tas supuvęs stogas
Man tinka pats šlykščiausias oras
Nes man be jos taip bloga, žiauriai bloga...
 
– Ak taip, peršlapęs niurzga, likit sau sėdėti!!
Aš išeinu. Ruduo man švyti!
Jūs galite toliau čia taip gedėti
Kol baigsit kiaurai supelyti !
Ir neįvyko nieko ypatingo.
Čežėjo lapai blėstančioj alėjoj.
Senam jausme, kaip gintare sustingęs
Jis nepamatė, kas tolyn nuėjo...