Nutraukim dialogą
Kiekvienas lašas krenta virsdamas į perlą,
kad tik tyliau, kad niekas neišgirstų.
Be čirškesio išlaikoma ramybė.
Ramybė prieš nuimtą derlių.
Nebekalbėkim, vis dėlto neverta...
Kažkam mano fasadas – juokdarystės.
Manęs jūs neapgausit, gi matau,
kad lūpos ryškios, akys žvalios,
o su branda atrodote tik dar žaviau...
Manęs jums neapgauti – juokas dar skrabenantis,
plaukai švelniausi kaip voratinklis,
kas tie, kuriuos nuo obuolio atgraso
išlikęs truputėlis žemės kvapo.
Sakau, jie klysta – negudrausiu.
Pavydūs, neatradę savo lysvėj.
Todėl ir jus sutrins kaip rudeninį lapą.
Prašau, neatsakykit, jeigu klausiu,
te mūsų dialogas būna: ,,Ačiū. Prašom".
tik tiek, ruduoja klevo auksas,
nepritariate, sakote – parausta.
Ruduoja, nesiginčykit, neverta,
o balose purvynai užsistovi.
Bet mano laimė net ir pelkėj,
kai ši atspindi jūsų veidą,
kuris po skėčiu prisidengia,
po lietpalčiu paslėptos kojos
ir gąsdina žieduotos rankos.
Numeskit užtvarą kaip vakar...
Kas šiek tiek purvo paduose,
drėgmės ant kaklo...
Ne! Žiemai ruoštas kailis baltas,
Nuo pernai užsiliekantys spygliai rankovėse.
Tegu ir šalnos siekia pačios pirmos...
Bet jei ir pirštai taptų nuogos šakos,
nė vienas sakinys atgal neprijaukintų.
Nutraukim dialogą, kol dar šilta,
kol dar įgrimzta žemėn batų spaudas,
pats laikas – kita, ko nereikia, vėjas nusiskintų.
Ir vėl iš naujo...
Debesis mes perlą.