1. nuolat besivystančios materijos egzistavimo forma
2. trukmė, tos trukmės tarpas, matuojamas amžiais, metais, mėnesiais, dienomis, valandomis ir pan.
3 – 11 <…>

Lietuvių kalbos žodynas
 
Įrašyta tiek daug žodžio prasmių, o tai rodo, kad reiškinys sunkiai apibrėžiamas. O dar kiek išvestinių terminų! Mėginta išmatuoti mato vienetais, sukarpyti smulkesniais ar stambesniais gabalais, bet laikas nesiduoda sugaunamas, apribojamas riboženkliais. Kas galėtų tiksliai pajausti, pasakyti, kada baigėsi ruduo ir prasidėjo žiema? Todėl kaskart iš naujo nustembame: o juk jau iš tiesų atėjo pavasaris, užaugo vaikai, praėjo gyvenimas... Bet kada tai įvyko?
„... matuojamas amžiais, metais, mėnesiais, dienomis, valandomis ir pan.“ Čia dar būtinai reikia  įterpti sekundėmis, kurios yra bene mažiausias jau suvokiamas matas, ir šviesmečiais, kurie nebeaprėpiami žmogaus patirtimi. Man nuostabiausias lietuviškas laiko apibrėžimas – akimirksnis. Tai laikas, per kurį išnyksta būtis po nuleistais akių vokais ir sukuriama nauja, atrandama atsimerkus. Per jį, akimirksnį, viskas ir įvyksta.
Sugrįžta atsiminimas iš vaikystės. Mudvi su babūne parėjom iš laidotuvių, susėdom jos kambarėly nė nepersivilkusios išeiginių rūbų, tebelaikydamos rankose maldaknyges – jos didelė, stora, nedažnai, tik ypatingom progom išsikeliama iš kuparo, mano mažutė, švelniais, odiniais viršeliais, dovanota krikšto mamos. Tylėjom. Keista, net man nesinorėjo kalbėti, ko nors paklausti – jaučiau, kad babūnės mintys kažkur toli toli. Sekiau laiką – kai susėdom, senas laikrodis girgždėdamas išmušė valandas, paskui dar ir dar po ketvirtį valandos, bet man buvo svarbiau ne tiek laikrodis, o kiek paplatėjo saulės apšviestas ruožas ant sienos ties babūnės lova, vos vos įspindęs, kai mudvi parėjom, ir jau pasislinkęs per gerą sprindį.
Paskui babūnė tarsi nubudo, apsidairė ir, kadangi daugiau nieko nebuvo, manęs, vaiko, paklausė:
– Tai kaip aš dabar gyvensiu, palaidojusi paskutinę draugę? Kaip tuščia... Kad bent nebeilgai.
Aš nežinojau, ką atsakyti, tai ir toliau tylėdama spoksojau į saulės apšviestą ruožą ant sienos ir man pasirodė, kad laikas sustojo. Tos draugės aš dorai nė nepažinojau, tik žinojau esančią, nes babūnė kartais sekmadieniais pavalgiusi pietus išsiruošdavo kažkur į miestą. Niekada nevadindavo draugės vardu, nieko apie ją nepasakodavo. Kartais, taip pat sekmadienių popietėm, pas mus ateidavo moteris žilais menkais plaukeliais, bet gražiu, skaisčiu veidu, apsirengusi tokiais pat kaip babūnės senamadiškais rūbais. Ji persimesdavo keliais sakiniais su teta, kartais pagirdavo mane, kad augu, gražėju, tada užsidarydavo abi babūnės kambarėlyje. Man nuo to pagyrimo pasidarydavo nejauku, pajusdavau, kad esu nereikalinga, ir susiprasdavau išeiti. Keista, niekada aš, pagarsėjusi smalsutė, nesu pasidomėjusi, apie ką juodvi kalbėdavosi, tik kartais išgirsdavau juoką – nedažnai gyvenime babūnė juokdavosi, dar rečiau verkdavo. Tie pašnekesiai su drauge buvo bene vienintelė privati babūnės teritorija ir aš į ją nesibraudavau. Paskui juodvi pavaikštinėdavo po darželį, apžiūrėdavo gėles, pasidairydavo po daržus ir babūnė palydėdavo draugę ligi kryžkelės į bažnyčią, pastovėdavo, kol sulaukdavo paskutinio mostelėjimo atsisveikinant, ir jau nebe gatve, o takeliu per sodą neskubėdama pareidavo namo.
Dabar paskaičiavau, kad po to babūnė dar gyveno ne mažiau kaip dvidešimt metų. Viena tuščiame pasaulyje. Niekada negalvodavau, kaip ji tame pasaulyje jausdavosi. Iki dabar. Matyt, viskam turi ateiti laikas.
Šią vasarą vieną sekmadienio popietę sėdėjom mudvi su drauge ir jos vyru jaukiam pavėsy prie jų namo, bendraamžiai, kaip kaimynas juokais sakydavo – „kešimtų gimimo“. Kalbėjomės apie miestelio praeitį, atsiminėm linksmas ir skaudžias istorijas, žmones, jų charakterius, kas kuriame name gyveno, kas ką mylėjo, kas su kuo giminiavosi, draugavo ar pykosi. Gera buvo atsiminti, gera kalbėtis – neskubant, pasitikslinant, jaučiant, kad visų mintys sukasi apie tuos pačius dalykus. Ir viskas buvo taip tikra. Pritilom, susimąstėm. Staiga visi vienu metu prabilom apie tai, kad daugumos tų žmonių nebėra, minėjom vardus, tarsi eitume gatvėmis nuo namo prie namo – mirusiųjų, našlių miestas. Tebestovi namai, užaugo maži buvę medžiai, veikia įstaigos, parduotuvės, bet miestelis tuščias, mūsų miestelis, nes beveik nebėra  mūsų kartos ir vyresnių žmonių. Taip, turbūt, pasijunta žmonės, užklydę į apleistus miestelius Černobilio prieigose – tuščias pasaulis.
Na tai kas, kad gatvėmis vaikšto žmonės, jauni ir senesni, bėgioja vaikai, kad vakarais šviečia namų langai, o miestelio aikštėje po istoriniu Vytauto didžiojo ąžuolu šurmuliuoja kultūriniai renginiai, tas pasaulis jau ne mūsų, laikas nuskubėjo kažkur, o mes klaidžiojam jo  neatpažindami, neberasdami, nustembam, jei pasisveikina sutikti vaikai – jie žino, kas mes esam, o mes beviltiškai mėginam atsekti jų veiduose pažįstamus bruožus jų tėvų, senelių. Keičiasi ir kalba. Vis rečiau minim žodžius vakar, pernai. Papilkavusioj dabarties kasdienybėj mums nebėra nieko įdomaus, todėl visos mūsų mintys kažkur toli, o pamėginę paskaičiuoti, kiek gi laiko praėję nuo to ar kito įvykio, nustembam, kad viskas matuojama dešimtmečiais, o tai, baisu net garsiai pasakyti – ir visa puse šimtmečio. Ko tad stebėtis, kad paminėję visuotinai žinomus dalykus, buvusius, mums atrodo, taip neseniai, staiga suprantam, kad aplinkiniai apie tai nieko nežino – didžiosios dalies jų tuomet dar paprasčiausiai nebuvo. Aplinkiniams tas praėjęs mums duotas laikas jau taip pat tapęs terra incognita. Jie tariasi viską žiną, suprantą, bet mes tai matom, kadgi klysta, o gal yra suklaidinti ir mums norisi šaukti:
– Ne, buvo ne taip!
Ir pasakoja senukai, jei tik randa kas klauso, apie buvusį savo laiką:
– O buvo taip… – kiekvienas savo tiesą. Arba skrebina plunksna ar klaviatūra, rašydami atsiminimus, kol suvokia, kad papasakoti neįmanoma, tai reikia išgyventi. Paskui lydi į kapus paskutinius draugus ir lieka gyventi tuščiam pasauly, nes jaunystės draugų niekas negali pakeisti. Išeidami išsineša savo laiką.