Į aruodus subėga grūdai,
Šakneles amputuotas palikę stovėti ražienoj.
Aukso dulkės ore,
Kas tą rėkiantį šiaudą išgirs
Mechanizmų triukšme? Nebesopina pjautuvai strėnų,
Ir neliko dainų,
Pakylėjančių nuotaiką dirbt.
Tik pirmyn, tik daugyn,
Jaučiant karštligę, širstant ir keikiant.
Ar duonelė šventa?
Žaros tvinsta lyg kraujo puta.
Ne plutelę pakels,
Bet bandelę net paspiria vaikas.
Kuo nuo dirvos toliau, 
Tuo bešaknė užauga karta.
Kas vertinga, brangu,
Juk negali paaiškinti žodžiai.
Išmintis — patirtis,
Savo prakaito sodrūs lašai.
Amputuotom šaknim
Su lemtim susitikus ruletę teks lošti.
Pinigai, pinigai...
O ką valgai, tikrai nežinai.