Pirmiausia, kaip kadaise sakydavo Vaižgantas, pasidžiaukime nauja knyga.
Šįkart – poezijos almanachu „Kauno jaunieji”, kurį, patrauklų akiai (pažvelgti) ir rankai (paliesti, atsiversti, pavartyti) dulsvaus sidabro spalvos apdaru išleido į pasaulį kauniškė leidykla „Naujasis LANKAS”. Šitą džiugesį padaugina žinia , kad šiais metais pasirodys antrasis almanacho tomelis, skirtas jauniems prozininkams.

Sudarytojas Petras Palilionis ir visa pameistrių brigada – Enrika Striogaitė, Dovilė Zelčiūtė, dailininkas Gediminas Pempė, fotografas Zenonas Baltrušis – pateikė skoningai parengtą leidinį, kuriuo tikrai verta pasidžiaugti. Knygą, kurią reikia perskaityti įdėmiai, neskubant. Suprantu, kad sudarytojams buvo labai nelengva surinkti, sukaupti tekstus, suburti jaunus žmones po vienu knygos stogu. Pasak Palilionio, buvo „apvaikščiotos bendrojo, specialaus ir aukštojo lavinimo mokyklos… Prašytas pagalbos Kauno miesto švietimo ir ugdymo skyrius... Pasitelktas internetas…”

Savo kūrybą almanacho puslapiuose pateikia 26 jaunieji poetai. Dvidešimt merginų ir šeši vaikinai. Manau, pretenduojančių į publikacijas buvo žymiai daugiau – pasiliko tik tie, kurie praėjo literatūrinius kokybės filtrus. Kai kurių almanacho puslapiuose galėjo dar ir nebūti, nes, pats sudarytojas pripažįsta, kad „žodis apie save, papildytas nuotrauka, neretai varžosi su literatūriniu tekstu, ne visada pastarojo naudai“. Juos pakeisti galėjo keletas kitų, – pirmiausia pasigedau jauno, (deja, likusio amžinai jaunu), tragiško likimo poeto ir dailininko Alekso Kablio, kurio likimas labai primena 1974 metais pasirodžiusios eilėraščių knygos „Žeme, nepalik mūsų“ jauną autorių Arvydą Ambrasą. Jo eilėraščiai mažai kur publikuoti – berods, pirmąkart išspausdinti 2001 metų „Nemune“. Stiprūs, autentiški, įsimenantys ilgam. Tarsi žarijos ėmimas kūdikio lūpomis. Aleksas savo kūryba sukliko veriančiu sielą paukščio balsu ir nukrito kruvinu gniužulu ant žemės.

Kovo pabaigoje Vinco Kudirkos vidurinėje mokykloje vyko pirmasis Kaune „Poezijos pavasarėlis“, kurį parengė poeziją mylinti ir jaunuosius talentus auginanti šios mokyklos lituanistė Marytė Gustainienė. Jaunųjų literatų poezijos šventė buvo skirta baigusio šią mokyklą aktoriaus ir poeto Kęstučio Genio atminimui. Teko aptarti bene 17 jaunųjų literatų iš Kauno ir rajono mokyklų kūrybą. Čia savo kūryba tikrąja to žodžio prasme nustebino „Aušros“ gimnazijos moksleiviai Laura Steponavičiūtė ir Aurimas Simanavičius bei Jėzuitų gimnazijos gimnazistas Rokas Nasickas. Nežinau, ar su jų kūryba buvo susipažinę almanacho sudarytojai , bet manau, kad ji verta šio leidinio puslapių. Gal mokyklų lituanistams reikėtų daugiau „literatūrinio ryžto“ – ne tik kantriai ugdyti jaunuosius talentus, bet ir dažniau jų kūrybą pasiūlyti „Nemuno“ redakcijai arba Petrui Palilioniui. Gal susidomės, gal „prilips“? Tada jam pačiam nebetektų tų „deimančiukų“ ieškoti „su žiburiu vidury baltos dienos“.

Jaunųjų kūrybos sutelktinė buvo tikrai pasiilgta. Dar gerokai prieš pasirodant knyga pati sau susikūrė „laukimo legendą“ – kiekviena gera knyga ją turi.
Sudarytojo žodžiais kalbant, „pasiilgom tikro, gaivališko, jei norit, – binkiško pavasario. Reikia tikro gaivalo, jaunatviško siautulio, viską apvalančių ir atnaujinančių literatūrinių skersvėjų šuoro... Ar tai įmanoma?“

Pasirodo, įmanoma. Yra knygoje ir gaivalo, ir jaunatviško siautimo žodžiais, mintimis. Yra gaivaus literatūrinio skersvėjo.
Net pati knygos išvaizda jaunatviška ir ekspresyvi.
Skaitant „Kauno jaunuosius“ ir rašant šias fragmentiškas pastabas, pirmiausia teko priprasti prie vardų, įsiklausyti į jų žodžius apie save – trumpučius curriculum vitae. Įsižiūrėti į jaunus veidus, tyras, romantiškai žvelgiančias akis – kiek čia tikros poezijos – kartais net geresnės, labiau jaudinančios negu tai, kas parašyta ir vadinama eilėraščiais.
Pats skaitydamas „Kauno jaunuosius“ siūliau pasiskaityti vienas kitam artimesniam žmogui, jaučiančiam poeziją. Buvo įdomu – kokia gi jų nuomonė? Labiausiai patikdavo ir į geriausiųjų dešimtuką vis papuldavo Irma Matonytė, Indrė Valantinaitė, Dovilė Zavedskaitė, Eglė Bazaraitė, Vaiva Grainytė, Vaiva Kuodytė, Aistė Mišinytė, Lina Pikčiutė. Iš vyrų – Paulius Norvila ir Gvidas Latakas. Įžvalgus Palilionis teigdamas, kad vienus debiutantus pasirinks gerbėjai, kitus – literatūra. Tačiau pašauktųjų kūrybai būna žymiai daugiau negu išrinktųjų. Kas dabar galėtų pasakyti, kuris iš 26 jaunųjų taps tikrais poetais ir užvaldys mūsų sielas ir protus. Gal kaip tik tas arba ta, kurio net nepaminėjau pasirinktajame dešimtuke.

Manau, kad tikros ir autentiškos kūrybos duos tas, kuris kuo ilgesniam laikui išsaugos kūrybos instinktą.
Pasak Vytauto Kubiliaus, kadaise parašiusio ir „Nemune“ išspausdinusio pagarsėjusį ir didelį triukšmą sovietinės valdžios sluoksnuose sukėlusį esė „Talento mįslės“, talentas – tai ir yra kūrybos instinktas. „Toks pat stiprus ir neišvengiamas kaip paukščių giedojimas ar žuvų migracija. Tai nesutramdomas noras rašyti – rašyti alkanam ir piudomam, rašyti net mirties patale. Tai fatališka būtinybė, kuri suryja viską- dvasinę ramybę, karjerą, sveikatą (iš visų profesijų rašytojai dažniausiai serga persidirbimu), kuri prilygsta kone pačiai gyvybei. (R. M. Rilkė klausė jauno poeto: prisipažinkite sau, ar jūs mirtumėt, jeigu negalėtumėt rašyti?).

Irmos Matonytės eilėraščius prmąkart perskaičiau ir įsidėmėjau dar prieš pasirodant almanachui, besirengdamas Šilainių vidurinėje mokykloje vykusiam Kauno krašto jaunųjų literatų kūrybos konkurso aptarimui. Tada buvo ruošiamasi jaunųjų filologų respublikinėms varžytuvėms, kurios vyksta kovo pabaigoje. Vėliau sužinojau, kad Irma tapo to konkurso laureate. Atėjo pirmasis jos kūrybos pripažinimas. Tai džiugina.

Ir jaunųjų almanache Irmos Matonytės eilėraščių publikacija viena iš gražiausių ir stipriausių. Pateikiama 11 kūrinėlų. Gera priemenė pirmosios eilėraščių knygos trobai.

„Atradau poeziją. Kiekvieną dieną išgirstu, pajuntu šimtus eilėraščių. Kartais prabyla lietus, kartais debesų plaukime išgirstu tobulą ritmą,-„ rašo Irma trumpoje išpažintyje. Orginalūs ir „pagaunantys“ jos eilėraščių pavadinimai: „Toks žalingas įprotis įelektrintais plaukais“, „Basų kojų kultūra“, „Voratinkliai vaikystės klebonijoj“...

Patys eilėraščiai žavi ypatingo regėjimo įspūdžiu – gebėjimu pažvelgti į pasaulį, į aplinką kitu kampu ir pastebėti, išryškinti tai, ko nematome paprasta akimi:

Uždusę bėgdavom į mišką –
tamsių šešėlių
grožio susirasti.
eil. „Sutuokti medžius“

O eilėraštį „Mėnulis“ (pagal J. Sabines „La Luna“) knieti išmokti atmintinai. Tai didžiulis komplimentas (bet pelnytas) jaunai poetei:

Gabalėlis mėnulio piniginėje
pranoksta triušio letenėlę ant kaklo –
padeda surasti mylimąjį,
praturtėti nieko neveikiant.
Mėnulio trupinėliai kišenėje aplenkia
gydytojus ir ligonines,
Saldžiųjų galima duoti palaižyti vaikams,
kuriems nesinori užmigti.
Keli mėnulio lašeliai senelio akyse
padeda numirti taikiai.

Belieka Irmai palinkėti neprarasti kūrybos instinkto ir „visada nešiotis mažytį / butelaitį mėnulio oro ir / niekada neprarasti tikėjimo“.

Dovilė Zavedskaitė prisipažįsta: mano pašaukimas – muzika. Groju fleita, fortepijonu, gitara, lavinu ir vokalinius sugebėjimus“.

Nors poezijos Mūza labai pavydi, tačiau Dovilės eilėraščiai nuo to nenukenčia – įdomūs, saviti, vaikiškai skaudūs. Kartais mintis teka tiesiai iš sužeistos mergaitės širdies į eilėraštį. Perskaitykite jos kūrinėlį „Tėviška preliudija“ – ir suprasite, pajausite tai:

man sakė, vieną kartą
laukei manęs prie meno galerijos
ant laiptų
visai neseniai, po to
kai kažkur išėjai

kodėl nepasakei man
kur grosi, kur aidėsi
dvi kasytės, tos pačios
vis laukė
- - - - - - - - - - - - - -
į Tave, kaip nulieta
ir klavišais, ir stygom
prisėsk šalia

vis tiek aš
iš tykaus fortepijono
virtau
kanklėmis

Arba štai kelios eilutės iš eilėraščio „Dailininkas“:

nes dailininkas
ir minioje
tiksliai mato
tolimos savo moters
skruostų kontūrą
ir šešėlį po dešiniosios
akies blakstienomis

Tikros poezijos dvelksmas. Dažnas Dovilės eilėraštis yra tarsi jos jaunatviškas noras žodžiais išreikšti sieloje bundančios muzikos garsus.

Savitas ir gundantis Indrės Valantinaitės poetinis pasaulis. Kiekvieno jos eilėraščio keliamas įspūdis skaudus, su giliai užslėpta drama. Vaizdas taupus, bet talpus. Indrės eilėraščiai, primenantys mini noveles, priimami be jokios abejonės, iškart įtikina ir pakeri. Būtent tokie yra „ugnė“, „fontano mergelė“, „gimtadienis“, „apie Tėvus“, „paliktoJI (Ūlai)“...

Niekaip negaliu nepaminėti Linos Pikčiutės – jos pilkai mėlynos akys liūdnos ir rimtos – toks gilus, mačerniškas žvilgsnis. Bet gražus – kaip ir jos skaudūs eilėraščiai:

Antanas. Šventas ir girtas.
Komodoj raktas nuo sąmonės.
Papročius užsikanda tradicijom.
Nepavydėtinai gilios akys.
Saikingas potraukis tiesai.
Išprovokuoti eilėraščiai.

Tiek tegaliu įžiūrėt.
Sena reprodukcija.

Tiek tegaliu pasakyt. Už lango mėlynas balandžio vakaras.