Tautodailininkui akmens tapybos pradininkui Stanislovui Petraškai (1935—2009)
 
Ir ko tiktai negali žmogaus rankos,
Jeigu širdis grožio pilna,
Kuris gyvent, žydėt pasaulin veržias
Kūrybos šėlstančia banga!
 
Čia muzikos garsais, ten skambiais žodžiais,
Dar marmuru, granitu, metalu.
Net gimsta medyje, kada su meile drožia
Žmogus — kūrėjas paprastu peiliu.
 
Didieji genijai save paliko
Bažnyčių freskose, spalvotoj drobėj,
Skulptūrose balčiausio gipso,
Nors laikas daužė, ardė, griovė.
 
Tiktai, matyt, retai kam teko
(Galbūt pasaulyje toks vienas?),
Kad paprastas akmuo prašneko
Paveikslais, kabančiais ant sienos.
 
Ne, tai ne jūros, upės plautas smėlis,
Ir ne dažai aliejuj, akvarelėj,
Švelniom spalvom gyventi prisikėlė
Grūstuvėj kentęs lauko akmenėlis.
 
Valdovų rūmai, karžygiai ir gėlės,
Miškai, sodybos, kryžių Lietuva...
Džiaugies stovėdamas, o akys gėris —
Kokia graži Kūrėjo dovana!
 
Jis buvo tik žmogus, be meno mokslų,
Be titulų garsių, po darbo valandų
Save aukojo širdžiai, kada ji troško
Atgimt akmenyje gyvenimu nauju.