Kas susiūs?
Užgesinome tai, kas galėjo dar šviest amžinybę,
Ir paliekam tušti. Du šešėliai tamsiam vakare.
Tu eini, kur ėjai, o aš stoviu, svarstau, kur suklydome.
Tu eini, kur ėjai, nenumetęs taip laukto Eime.
Vėlei baigias diena, tvenkias sutemos baugios ir ilgos.
Kaip praverstų dabar nors menkiausias šviesos spindulys!
Nustembi — Kas tu man? Nei žmona, nei meilužė, nei draugė...
Tad ar keista matyt, patale kad su batais guli?
Tu seniai nebe čia. Be jausmų kūnas nieko nereiškia.
Ar begrįši? Kažin. Paskutinė jau mirus viltis.
Pradžiungu, kai randu tarp popiergalių užkištą laišką,
Parašytą seniai, kur kas žodis — tai vis spindulys...
Jį prie lovos dedu. Pamaniau, atsibusi, skaitysi.
Gal graži atmintis sugrąžins bent jausmų likučius?
Pamatau — ant grindų guli skiautėmis laiškas. Suplyšom
Ne dabar. Jau seniai. Tamsoje kas šešėlius susiūs?