naktimis vis smaigstau žvaigždėmis
baltą atlapą skliauto
tavo pėdom nušnypščia žolė
ir numinta nuliūsta
lūpos piešia audringas bangas
ir iš skausmo parausta
tiktai klevas
nubraukia nuo stiklo lašus
ir užsnūsta
 
ten kur rausta trapi horizonto riba
mūs nebūna
tik žuvėdrom lašnoja po vieną
nuliūdusios dienos
iššifruoti neleidžia
dūmais plaukiančios magiškos runos
danguje tik aušra
ant skaistėjančių meilės purienų
 
vis stebiu paryčiais pro miegus
kaip atsiveria medžiai
kviesdami paviešėt
pasisemti vidinės stiprybės
privalau patikėt
kad ir vėl būsiu laukiamas svečias
nyksta sapnas
dienoja
platėja nušvintančios ribos