Dažai išblukę, mozaikos neryškios,
Sukrypę rėmai anų dienų...
Tartum plaštakė plakuos į stiklą,
Nes uždarei man langą tu.
 
Net nepaklausei, kodėl man skauda,
Kodėl sudrėko sparnai rūke?
Sakei: įpilsiu dar vieną taurę –
Būsi laiminga, būsi linksma.
 
Apmaudas žudo – kaltinu tylą,
Bandau pamiršti, bet negaliu.
Dar noriu siekti – rankos nekyla,
Po mano oda pilna spyglių.
 
Vakaras plaukia tamsus ir šaltas,
Mano plaštakė virpa viena.
Kaip dar į lango stiklą pabelsti,
Kad vėl galėtum būti šalia?..