Nusileidus pakeliamam tiltui,
Iš pilies išeinantiems kariams –
Lai po kojom krenta mirtos,
Kai senoliai patarimus paskutinius žers.

Kai žirgai nerimastingai kasa,
Jaunos žmonos ašaras nubrauks.
Ir veidai baimingai mąslūs
Grįžtančių, negrįžtančių jos lauks.

O už mylių kitos burės,
Su kitais išplaukiančiais kariais,
Su žiniuonių pranašingais burtais,
Kelią jų nubarsčiusiais žiedais.

Tik sužvangus inkarų grandinėms,
Sugirgždėjus vantams po stiebais,
Kitos (lyg tos pačios) žmonos vilias
Dar išvyst savus gyvais veidais.

Joms nereikia pergalių nei turtų,
Pažymėtų kraujo sūrumu.
Joms tereikia paprasto stebuklo –
Kur namus užlietų jaukumu.