(Ne)skubančiai
Ar galėtum užmiršti žydėjimą vyšnios,
Nors – ruduo ir iš medžio belikęs vien stuburas
Ir dar vėjyje rankos?.. Atrodo, sugrįžtum,
Tačiau mes per daug greitai sugrįžti vis skubame.
Ir dar skubam pasmerkti – save atiduodam
Patikėję, kad gausim grąžos arba pilnatį.
Bet nusiviliam – spalvinam baltą į juodą
Ligi smakro įbridę į upę be gylmačio.
Patikėki savim... Būtent šito tau reikia:
Ne svajonėm ar vizijom – nuosavu prakaitu.
Nors – ruduo ir niūru, metų laiko nekeiki.
Abėcėlę gyvenimo mokytis pradedam –
Paskaičiuokim: sekmadienių liko trys dešimtys.
O po to bus ir vėl tas žydėjimas vyšnios...
.................................................................................
Ar galėtum dabar su manim susilažinti,
Kad lėtai į pavasario pradžią sugrįši?