Kalinys

Tu teisei ir pati parašei mano nuosprendį –
Lig gyvenimo galo... Nors man gal norėjosi mirti.
Leisk krauju paskutinįsyk dar atsikosėti
Prieš vienutėn įeinant. Ir leiski pajusti tą kirtį,
 
Kai oda trūkinėja ir plyšta ant nugaros
Ir kai skausmas – gilyn, net stipresnis už širdgėlos skausmą.
Atsiklaupt negaliu – žodžiai klūpančius nugali,
O aš noriu išlikt savimi – nesvarbu, ką man jaustum.
 
Nesakau tau sudie, nes gyvenimas mano dar tęsias –
Surakintomis rankomis... Nuosprendžio šio neapskųsiu.
...............................................................................................
 
Pro mažutį langelį – dangus – mėnesiena bedvasė,
Ir pro grotas mėnulis – deja, padalintas per pusę...
kaip lietus