Likimo lemtis – nepaliko net dalelės minčių, nešiotų vėjo
ir pėdos užžėlė spygliuotais daigais,
o gal tik tavasis laikas taip greit nuskubėjo – nespėjai jo
prisijaukinti, todėl liko svetimas, atgrasus...
 
Skaičiuodavai minutes, valandas ir dienas, belaukdama
vasaros ir pamario kopų gelsvų,
bet kodėl negalvojai, skubindama savąjį ir bėgantį laiką,
riedėdama bėgiais likimo ir laiko suręstais?..
..............................................................
Todėl ir likai čia, kur taip greitai skubėjai,
kur likimas rentė gyvenimo bėgius painius,
todėl nesurinksi ir minčių, išnešiotų vėjo –
beliko laukti ir dėlioti paskutinius žingsnius.