Jau mokam spindulius surinkt į taurę
Ir juos išliet į gilumą tamsios nakties.
Pasėt nedaug, tik mažą saulės saują,
Gležnutį žiburėlį šviečiančios vilties.
 
Kad taip gerumą, meilę kas surinktų
Ir ją nuneštų, kur šalti namai,
Kad žmonės savyje naujai pažintų
Svajonę vaikišką — pakilt aukštai.
 
Pakilt aukštai ne vien virš miško medžių,
Ne vien virš žalio lauko, pievos ir kalvos.
Pakilti virš savęs, kaip nelaimingo, mažo,
Kaip pamiršto, negalinčio pakelt galvos.
 
Svarbiausia apsispręst — nebūt visų apleistam
Ir nepasmerkt savęs, kol dar širdis gyva.
Likimų daug, tik ir menkiausiam leista
Save laikyt kariu, gyvenimą — kova.
 
Ginklu paimt ne kardą, ne sunkų akmenį
Ir kelią pasišviest ne keršo liepsnomis.
Sugrįžti į dienas, drąsių svajonių atmintį
Ir pabandyt darkart gyvent tiktai jomis.
 
Sakai, sunku ir nieko nematyti,
Tegul kiti, lai stipresni kovos.
Kodėl gi tau darkart nepabandyti?
Paimki rankomis taurę Šviesos.