Visada

Vėsiais miglotais paryčiais
Lai nieks neteis — tiktai atleis,
Tiktai priglaus, tiktai ramins, 
Į šiltą delną silpną ims,
Įlies jėgų, įpūs ugnies
Ir gyvastis bujos, derės,
Patogiai gulsis į lukštus
Ir nemanys, jog veltui žus.
Ne, nesiruoškim šermenims,
Lai lengva bus save dalint —
Nutūpt glamone ant peties
Ar prie sukniubusio klūpėt,
Lydėt išeinantį malda,
Atrast ne niekad — visada,

Nes vėl kažkas praplėš lukštus.
Tuo šis gyvenimas gražus.
Nijolena