Aš ateinu, bet mudu prasilenkiam
Ties properša skaidraus bejausmio ledo.
Žiemos sustingsta šaltoj rankoj
Ta sniegena, kurią paleidom
 
Sulesti uogas mūsų spanguolyne –
Ryškias, ryškias ant sniego kietos plutos,
Nes miega jau baltai ištrynę
Save savim jausmų rekrutai.
 
Tiktai ledokšniai bailiai saulėj spindi,
Ant properšos kraštų... Kokie jie slidūs!
.........................................................................
 
Panyra vandenin šešėlių pintys
Kažkur per daug giliai į vidų...