Kažkas čia buvo... Kažkas čia buvo ir... Dorsi dar labiau susirietė prisiminusi subadytą vilko išnarą.
Šešėliai rinkosi ir lūkuriavo aplinkui. Ji pakėlė pavargusias nuo ašarų, tuščias akis ir žvelgė į juos: susivėlusius ir pasitempusius, aštrius ir nuskaldytais kampais, didelius sulig medžiais ir mažus, kurie vos matėsi tarp žolės. Tiesiog žiūrėjo, neturėjo daugiau niekam jėgų. Jie laukė, stebėjo. Šešėliai, be jokios išraiškos ar užuominos, kas yra teisinga, o kas klaidinga, nepaleido jos iš akių, tačiau liko įsitvirtinę savo patogiose vietose, kartas nuo karto pasislėpdami už medžių kamienų.
 
Mergina sunkiai pakilo. Kažką sakyti ar daryti dabar atrodė beprasmiška. Tiek daug visko įvyko. Mintyse skambėjo pikti žodžiai, vejantys ją lauk. Netvirtai statydama kojas ji apsisuko ir patraukė atgal. Bukas žvilgsnis slopino mintis, nuo kurių norėjosi pabėgti. Pėdos pačios dėliojosi sau kelią. Dorsi ėjo atgal be jokios laiko nuovokos. Keliavo per tuos pačius kalnus ir akmenis, kurie jau buvo pažįstami, tol, kol iš nuovargio krito ant kietos žemės. Užpuolė neramus miegas. Šaltas vėjas draskė pašiurpusią odą, sapnavosi iečių antgaliai, sapnavosi, kad ji žiūri balto vilko akimis ir mato save su ietimi rankoje. Ne! Čia ne tiesa!
 
Pabudusi iš košmaro Dorsi gerai apžiūrėjo savo rankas ir kišenes, tarsi ieškodama, ar tikrai neturi ginklo. Lyg būtų suabejojusi pati savimi. Tačiau nieko nerado. Žinoma, nieko nerado, kaip ji galėjo sudvejoti dėl tokio dalyko! Kojos ėjo sau, mintys – sau. Gal nereikėjo eiti į urvą? Gal nereikėjo liesti išnaros? Gal nereikėjo valgyti žemuogių? Gal reikėjo neklausyti šešėlių ir eiti gilyn? Gal reikėjo ištraukti ietis? Gal reikėjo vytis baltąjį? Bet atsakymų nebuvo. Miške karaliavo nebemaloni tyla.
 
Dorsi nebeskaičiavo, kiek laiko praėjo, kol pasiekė miško kraštą. Ten, kur ir buvo įėjus. Tačiau nežengė tolyn. Atsisėdo pakraštyje ir stebėjo kelią, kuriuo atėjo. Ten vaikščiojo kiti žvėrys – pilki, įprasti, nesužaloti. Miško lapija ją slėpė nuo svetimų akių. Kelias, kadaise buvęs įprastas, dabar atrodė svetimas, niūrus ir tuščias, nors švietė saulė ir žydėjo pievos. Pamiškėje vaikščiojo šuniukas -– vizgino uodegą ir trypė kojomis, trokšdamas, kad kas nors paglostytų, galbūt užuodė žmogaus kvapą. Tolėliau, pievoje, išdidžiai žingsniavo tvirtas arklys. Lyg atsakydama į neužduotą klausimą Dorsi nuleido akis ir papurtė galvą.
 
Nė kiek nedvejodama, palikus už nugaros žvėris, vėl žengė gilyn į mišką. Šį kartą nebe tiesiai, o kitu, tolimu keliu. Miškas jai tapo jaukus. Net stačios uolos atrodė artimos, nesvarbu, kad susibraižė rankas lipdama. Keliavo ji rami, susikaupusi. Pamatyti baltą vilką dar nereiškia jį surasti, dabar tai suvokė. Aplinkinis kelias nebuvo labai sunkus, tačiau tolimas. Būdavo momentų, kad visą dieną vaizdas, rodėsi, nesikeičia, kad ir kaip toli ji eitų, vis supo tie patys aukšti medžių kamienai. Tai labiau vargino, nei brūzgynai ir klampios pelkės.
 
Vieną vakarą mergina gulėjo išsitiesusi gaivioje žolėje. Po kepinančios dienos mėnulio vėsa džiugino ir žvaigždės kvietė svajoti. Netikėtai pasigirdo tvirti žingsniai. Širdis pradėjo smarkiau plakti. Jis atėjo! Atsisuko ir suprato neklydusi, miško šeimininkas ramiai ją stebėjo. Merginai sujudėjus, vilkas priėjo arčiau ir atsisėdęs užvertė galvą į žvaigždes. Kuri laiką Dorsi jį stebėjo, neatrodė, kad atėjo vedamas blogų ketinimų. Pačiais pirštų galiukais pasiekė šiurkštų kailį. Mintyse iškilo išnaros vaizdas, švelnesnio kailio pjūtis. Ji prikando lūpą. Pajudėti daugiau – bijojo. Tad taip ir praėjo didesnė dalis nakties – nebyliai stebint žvaigždes. Šį kartą, kad ir be atsakymų, tyla buvo mielesnė. Galiausiai vilkas pavargo ir, užkėlęs savo letenas jai ant kojų, užmerkė akis. Dorsi negalėjo patikėti. Per miegus baltasis pasikuitė, kai ji atsargiai perbraukė ranka per kailį. Užmigti buvo beprotiškai sunku. Tiek daug visko įvyko. Ir štai dabar vilkas miega savo letenomis prispaudęs jos kojas. Galiausiai, paryčiais, nuovargis ją įveikė, o pabudus – vilko nebebuvo, tik įspaustos samanose pėdos.