Nurimo vėjas ir nustojo ūžęs,
           žaibai atšipo, o trankus griaustinis
staiga nutilo – tik širdies bakūžėj
           šešėliai nesitraukia paskutiniai...

Gūdžioj nakty ant mano stalo žvakė –
           jos šviesoje tamsa suplyšta tartum šydas,
o aš kaip elgeta nuskurdęs ir apakęs
           čia ateinu pasigailėjimo prašyti.

Atleisk man, Viešpatie, kad įsileidau
           klastūnę tamsą vėl į savo širdį –
prašau Tavęs, neslėpki savo veido
           ir gydančia ugnim akis aklas suvilgyk –

juk į Tave kaip nerami plaštakė
           iš sutemų nakties ir vėl veržiuosi –
Tu man švieti kaip piligrimui žvakė
           ir leidi praregėt jos spinduliuose ---

Nors taip seniai jau vėjas nebeūžia,
           nebegirdėti tolumoj griaustinio –
pabūk dar, Viešpatie, širdies bakūžėj,
           kol saulės spinduliai palies ją pirmutiniai...