Kai rūbus pavogė 
Apysenė spinta
Ir rankraščius prarijo
Besotis laikas,
Mano stalčiuose apsigyveno
Vidurdienio dulkės.
Nieks nežino, kiek gi joms metų,
Neaišku, kodėl viskas tyli.
Tikriausiai garso štilis
Tik būsena daiktėjančioj jūroj?
Taip svečiai (ir aš) braidydami
Po drungną būstą 
Nesuranda jokio balso.
Liekam netikėtai paklydę.
Tiek to, man jau laikas.
Išeiti. Viską palieku numetęs
Šventoje ramybėje.
Gal kol kas.