Nesutramdomai piktas,
Zigzagais suluošintas
Pavaikis tos, kuri kaulų nelaužo,
Įsibrovė per įmygio valandą ramią
Pro tavo užvertus akidangčius
Ir grūmodamas, keikdamas partempė sielą
Iš sapnų serialo.
Iš esybės gelmių
Kūno gyvplaukius šiaušianti baimė išsiveržė —
Juk visur išvingiuotais
Buities supatogintos tuneliais
Šitas degantis dangiškas pyktis
Bet kada gali siekt ir tave.
— Verk, — tarei, — palengvės.
Nė nejusti nespėjai, kaip ištarei garsiai.
Lyg išgirdęs piktasis
Dar kartą sužybčiojęs trenkė —
Net namas, net lova šiek tiek suvirpėjo.
Ir nutolo
Keiksnodamas
Garsiai, piktai.
Ėmė šniokšti.
Gaivinančiai lijo.