Įsmeigiu du surūdijusius draugystės virbalus
į gruodo sukaustytą žemę.
Atnešu vilnonių siūlų, uždedu ant virbalų.
Jie ima krutėti savaime, judinami atšiauraus vėjo,
megzti šiltą, vilnonį megztinį.
Du draugai virbalai didį darbą dirba!
Mezga apdarą naudingą. Atgyja.
Matau, ateina moteris jauna,
per pusnis ji brenda, vasariška suknele vilkėdama,
tartum paklydusi laike, nublokšta iš vasaros
pirmyn į sausio speigą.
Ji dreba, jai šalta.
Griebiu nuo virbalų jau numegztą megztinį
ir tekinas lekiu link jos
per sniegą, pirštinėtas, šalikuotas,
paltuotas ir kepuriuotas...
Apvelku ją megztuku.
Jaučiu sklindantį gėlių aromatą,
dar lyg didelė avietė veidas jos raudonas.
Ir nosis maža.
Klausiu: kas tu?
Atsako: aš – tavoji Lemtis.
Išgelbėjai mane, dabar turėsi rūpintis manimi, 
globoti mane, puoselėti. Ir tu mano, ir aš tavo, ir nieko kito daugiau.
Taip mudu susidraugavome.