Tarp eilučių išlieka įskaitomas braižas –
Negalėtumei tu dar savęs suklastoti,
Nors žaizdas tartum kaulus vis šunys nulaižo
Ir pradingsta kas dieną po žodį, po žodį...
 
Ir pradingsta kas dieną po vieną minutę
Tavo žvilgsnio, tylėjimo, liūdesio, juoko...
„Ar norėtum sugrįžti atgal bent truputį?“
„Ne, save aš atpratint nuo mūsų išmokau.“
 
Netiesa. Tai tik laikas nuo mūsų atpranta,
Miršta žodžiai, gal mintys, o gal net mes patys.
................................................................................
 
Po dešimtmečių kaulus pabalusius randam
Ir surandame tai, ko nebuvom pametę...