Aš – kvailas varganas keleivis,
Keliaujantis be jokio tikslo.
Aš – savo sąžinės kareivis,
Einu sau tyliai be idėjų ir be riksmo.

Mano kuprinėje tik obuolys prakąstas
Ir indas vynui, bet ir tas jau tuščias.
Plaukiu gyvenimu kaip atsiskyręs rąstas,
O visos dienos pilkos, klaidžios, rūsčios.

Sustoju smuklėje, nes noriu atsigerti,
O gomurys – kaip dykuma Sacharos.
Jau negaliu aš eiti, negaliu ištverti
Ir pats nesuprantu, kas su manim čia daros.

Kelionė mano niekad nesibaigia,
Aš nežinau juk galutinio taško.
Tiesiog einu gyvenimu iš lėto tarsi sraigė,
O po manim žemelė, rodos, braška.

Jie duoda man lig soties atsigerti,
Dar pripila į mano indą vandenėlio.
Tad vėl galiu į savo pilką kelią nerti,
Gėrėdamasis grožiu šalto rudenėlio.