Apsimeskim, kad mes nebegirdim, kaip naktys nutyla –
Jos tiesiog užliūliuoja save ir dar būsimą vaisių.
Tiktai Dievas pasiima dangų ir spindinčią ylą,
Ir subado, subado, subado be gailesčio, baisiai.
 
Apsimeskim, kad mes nebematom ironijos ryto,
Kai saulėtekiai šiepias ir plėšo išpurvintą rūbą,
Ir kaip saulė nuo medžių viršūnių tarytum paslydus
Ant banguojančio ežero blyksniais oranžiniais trupa.
 
Apsimeskim, kad mes nebejaučiam, kaip vėjas alsuoja,
Kada dieną jį drebulės glosto ir smilgos paliečia...
Netikėkim (ak, vėl apsimetę), kad vakaras – tuoj jau
Ir kad vėlei žydrynę uždengs debesų pilki skėčiai.
 
Apsimeskim, kad mes nebemylim dabar vienas kito,
Tai – tiktai sūkuriai: rytas, vakaras, dienos praėję...
............................................................................................
 
Bet rasa naktimis lyg vienatvė lašeliais iškrito –
Ne šalta, tik skaidri ir su žodžiais: tavęs aš ilgėjaus...